Tarptautiniu mastu pripažintas buriavimo treneris Michele Ricci: „Jūsų sportininkai yra tikri kovotojai“

Bendras įspūdis labai geras. Mes visas šias dienas dirbome ties skirtingomis temomis, tarp kurių – manevrai, strategija, buriavimo lenktynių taisyklės. Ir mažieji buriuotojai tiesiog augo akyse savo žiniomis ir gebėjimais.

Italijoje su jaunaisiais buriuotojais mes daugiausiai dirbame ties buriavimo taisyklėmis. Visų pirma su 42 taisykle, už kurios pažeidimą galima gauti geltoną vėliavėlę. Geltona vėliavėlė reiškia, kad turėsi iškart atlikti du apsisukimo ratus vietoje ir tik tada toliau tęsti lenktynes. Per tokią baudą tu prarandi labai daug laiko distancijoje – tampa kone nebeįmanoma laimėti tų lenktynių. Todėl labai svarbu šios taisyklės nepažeisti. O taisyklė yra apie tai, kad negali suteikti laivui jėgos tam tikrais neleistinais veiksmais, pavyzdžiui naudodamas savo kūno svorį ar panašiai. Tad mes mokomės, ką galima daryti, o ko negalima laive, kurie judesiai ar priemonės bus laikomos nusižengimu, o kurie ne.

Svarbu, kad tas žinojimas taptų tavo kūno dalimi ir tau nereikėtų apie tai galvoti – kad galėtum koncentruotis į kitus, svarbesnius dalykus, situaciją ant vandens, bures. Tas svarbu ir su kitomis taisyklėmis – jos turi būti išmoktos taip, kad ant vandens apie jas galvoti jau nebereikėtų.

Tad su Lietuvos buriuotojais ir dirbome atlikdami specialius pratimus ties starto linija ir ties ženklo apsukimu. Tai yra tos vietos, kur taisyklės tampa labai svarbios, nes visas laivynas būna vienoje vietoje ir atlieka daug manevrų.

Man sekasi, aš mokyklą baigiau prieš daugiau nei 30 metų ir mano anglų kalba nėra labai gera – kalbu paprastais žodžiais, paprastom konstrukcijom, tad ir patys jauniausi gali suprasti mano mintį. Kartais treneriai iš tiesų kalba pernelyg greitai ar pernelyg komplikuotai, vartoja sudėtingus žodžius, tada vaikams daugiau kyla klausimų, ką reiškia vienas ar kitas žodis, o ne apie kokią taisyklę čia kalbama.

Taip pat aš esu linksmuolis – šypsausi, juokauju, stengiuosi palaikyti smagią, žaidybinę atmosferą.

Bet svarbiausia, ko gero, tai, kad leidžiu jiems suprasti ir pajausti, kad būtent jie yra tikslas, o aš – tik antraeilis veikėjas šiame procese. Aš esu gana aukštas, tad su jais bendrauju visada atsisėdęs – jei reikia, ir ant žemės. Kad nekalbėčiau iš aukšto. Jie yra tie, kurie yra „aukščiau“, dėl kurių ir kuriems aš čia esu. Toks santykio kūrimas man pasiteisino.

Manau, viena svarbiausių savybių, kuri ugdoma buriavimo sporte ir yra jam būtina tai – savivertė. Itališkai ši sąvoka yra „autostima“. Tiesa, tai savybė, kuri turi būti ugdoma ir namie, šeimoje, vien treneriai ir treniruotės čia nepadės. Jei vaikas namie visada girdi, kad jis nieko nesugeba, negali, yra niekam tikęs, išsiugdyti savivertę gali būti labai sunku. Pavyzdžiui, jei vaikas grįžta namo su septynetu, ir tėvai iškart puola jam sakyti, kad jis turėjo parnešti aštuonis ar dešimt – nėra gerai. Aš, dirbdamas su vaikais, kai jiems nepasiseka ar kai jie suklysta, visų pirma sakau: gerai, šaunuolis. Tik tada imame ieškoti, ką buvo galima padaryti dar geriau.

Kaip ir kiekvienas sportas, buriavimas leidžia vaikams savyje atrasti kovotoją – tą, kuris nepasiduoda, kuris stengiasi ir kovoja iki galo, net jei pavargo, net jei sunku, net jei šalta. Jums čia, Lietuvoje, tą iš tiesų labai lengva daryti. Italijoje mes galime ant vandens treniruoti po 5, 6, net 7 valandas. Čia, bent jau pavasarį – nelabai. Jau po dviejų valandų vaikai ima drebėti, nosys raudonos. Čia reikia šiek tiek kitokios prieigos.

Man tai irgi buvo nauja, nes aš šiaip nedirbu už Italijos ribų. Tai yra pirmas kartas, kai aš ne Italijoje dirbu su jaunaisiais buriuotojais. Mes buriavome dvi valandas, tada grįžome į krantą, dirbome klasėje – su jachtų modeliukais ant lentos. Ir vaikams tai nėra lengva, nes jie turi greitai persiorientuoti ir į mokymąsi pajungti viską – ir protą, ir kūną. Bet tai juos ugdo ir mačiau, kad jie nenusiteikę pasiduoti. Jie dirbo kaip tikri kovotojai – tiek ant vandens, tiek krante.

Aš manau, kad talentas be darbo niekada nelaimės. Talentas svarbu, bet juodas, sunkus darbas irgi gali būti talento šaltinis. Tikrai talentingi buriuotojai ne mažiau sunkiai dirba – ir dirba ne tik ant laivo, bet ir krante, ruošia savo kūną, savo protą, psichologiją.

Kai kurie žmonės mano, kad buriuotojai tik sėdi ant laivelio, o laivelis pats plaukia. Neva – toks čia ir sportas. Kai žmonės sako, kad buriuoti paprasta, aš pakviečiu juos apsilankyti treniruotėje. Išplaukiam su kateriu ant vandens ir aš duodu jiems užlipti ant jachtos – nedidelės, sportinės, ILCA klasės ar 420. Jau po dvejų minučių jie nori nulipti – jiems sunku suvaldyti laivą, sunku krenuoti (atsverti laivą), sunku valdyti bures ir plaukti tiesiai. Tuomet jie supranta, kad buriavimas yra tikrai sudėtingas sportas, kuris reikalauja ir fizinio pasiruošimo, ir koncentracijos, ir žinių, taktikos, strategijos, technikos išmanymo. Tai ir su talentu tas pats – kas iš to, jei turėsi talentą, bet neturėsi, pavyzdžiui, sportui paruošto kūno? O toks paruošimas ateina tik per sunkų nuolatinį darbą.

Oi ne, tikrai netiesa. Juk mes laivo bures ir visa kita galime nustatyti atsižvelgdami į skirtingas sąlygas, galim prisitaikyti, kad turėtume daugiau ar mažiau judėjimo jėgos. Viską galime daryti saugiai, net ir prie stiprių vėjų. Taip, žinoma, gali būti šlapia, gali būti šaltoka, bet mano mokiniai, pavyzdžiui, niekada neserga. Jie užsigrūdinę, nes visada būna lauke, juda.

Kitas klausimas, žinoma, yra baimė. Baimės būna, ypač mokymosi pradžioje. Bet kuris žmogus, bandydamas kažką naujo, jaučia baimę, tai – normalu. Jei bandydamas kažką visiškai naujo, neturi baimės, ko gero, esi kvailys. Bet jei turi žinias, jei turi patirtį, baimė dingsta. Bet tam, kad įgautum tas žinias ir tą patirtį, turi visų pirma baimę įveikti ir daryti dalykus, kuriuos pasiryžai daryti.

Su šypsena, su žodžiais. Kaip italas, aš turiu daug gražių žodžių ir negailiu jų vaikams. Aš leidžiu jiems prisiminti, kad jie šaunuoliai, kovotojai, drąsuoliai.

Dirbu ir su sporto psichologija – tas labai svarbu tokio formato lenktynėse, kur distancijos trumpos, intensyvios. Įprastose buriavimo lenktynėse jos trunka apie 50 minučių, tada turi pertrauką, tada būna dar vienos 50 minučių lenktynės. Bet, pavyzdžiui, Team Racing formato lenktynėse, distancijos yra trumpesnės, lenktynės gali trukti 20, 10, net 8 minutes. Vos finišuoji – startuoji vėl. Ir jei tu nesugebi per tą laiką „perkrauti“ savo smegenų, savo mąstymo, ir kažkokią blogą patirtį iš vienų lenktynių persinešti į kitas, gali pralaimėti ne vienas lenktynes, o visą regatą. Tu privalai išmokti finišuoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kad kitos lenktynės būtų švari nauja pradžia.

Galiu papasakoti istoriją, kuri, manau, yra gražiausia mano gyvenime nutikusi istorija apskritai.

Kai aš pradėjau dirbti Tranyje buriavimo treneriu, gal po mėnesio, pas mane ateina vieno vaiko tėvas. Jis buvo buriuotojų klubo narys ir atėjęs man sako: „Praėjusiais metais aš nusiunčiau vaiką į buriavimo mokyklą, bet tuometinis treneris man pasakė, kad mano vaikas per stambus, kad lankytų buriavimą.“ Jo sūnus iš tiesų buvo apkūnus, jo ūgis buvo 1 m 30 cm, o svoris – 85 kg. Bet jo tėtis atėjo pas mane klausdamas, ar jis tikrai negali lankyti buriavimo.

Jau kitą dieną aš nuėjau į mokyklą, kurioje mokėsi jo sūnus ir pasiūliau mokyklai projektą, kurio metu visi norintys išmokti buriuoti vaikai gaus šešias nemokamas pamokas. Paskatinau tą tėvą, kad šis įtrauktų ir savo vaiką į tą projektą. Po tų šešių pamokų pasisodinau tą vaiką ir sakau: „Jei nori, vasarą mes galim tęsti pamokas. Aš turiu tau tinkamą laivą, jei tik tu nori mokytis.“ Jis net nušvito, negalėjo patikėti, labai apsidžiaugė. Ir ėmė lankyti treniruotes. To vaiko istorijoje buvo svarbus ne tik sportas, bet ir kiti jo įpročiai, kuriuos mums pavyko sutvarkyti – mitybos, judėjimo, saldumynų potraukio.

Šiandien jis gyvena Belgijoje, yra teisininkas. Sveria 5 kg mažiau nei anuomet. Bet šiandien jo ūgis – 1 m 83 cm. Ir jis yra laimėjęs Italijos Match Race jaunimo čempionatą. Kažkada jis buvo grįžęs į Tranį ir man paskambinęs sakė: „Michele, tu atvėrei man gyvenimą.“ Tai yra vienas gražiausių man nutikusių dalykų.

Tu negali nebūti optimistu, kol buriuoji „Optimistu“. Tu esi to mažo laivelio vadas, kapitonas, kuris gali plaukti, kur tik nori, turi laisvą pasirinkimą. Man atrodo tas labai svarbu – duoti vaikams laivės būnant ant vandens. Kartais kiti treneriai sako: „Kodėl tavo mokiniai maudosi vandeny aplink laivelius, o ne mokosi buriuoti?“ Ką aš jiems galiu atsakyti? Buvo karšta ir tie vaikai paprašė leisti išsimaudyti. Nejaugi aš jiems sakysiu: „Ne, jūs čia susirinkote kentėti.“ Aišku, kad ne – tegu išsimaudo, tegu jaučiasi laimingi. „Optimist“ dar nėra olimpinė klasė. Tai vis dar yra žaislas – tų vaikų žaislas. Bet tai yra žaislas, kuris padeda išugdyti tikrus buriuotojus. Ir gal net ne buriuotojus – jūrininkus.

Man nepatinka sąvoka „buriuotojas“. Buriuotojai mėgsta girtis, kokie jie puikūs, kokie jie talentingi, kokie jie nenugalimi ir geriausi. Italijoje mes turime atminimo lentą tokiems geriausiems, kurie sugeba išplaukt į jūrą, bet ne visada sugeba sugrįžti. Aš siekiu ugdyti jūrininkus – jie sugrįžta, nes iš tiesų žino, kaip toje jūroje elgtis. Tai – mano tikslas.

Taip, išmintį. Tavo žinios, tavo nuovoka, tavo suvokimas yra tai, ką tu visada turėsi laive. Net buriavimo taisyklėse yra sąvoka „seamanlike“, nurodanti į kažką daugiau nei vien techninius gebėjimus – į charakterį, asmenines savybes, praktinę išmintį, etines savybes. Tad man svariau ugdyti gerus jūrininkus, kurie tik šalia to būtų ir geri buriuotojai ta sportine, technine prasme.