Garbingas įvertinimas – tradicinės „Volfas Engelman“ džentelmenų sąsagos – šių metų „Kuršių marių regatos“ metu buvo įteiktos buvusiam Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentui, ilgamečiui regatos dalyviui Andriui Končiui. Tokio apdovanojimo buriuotojas nusipelnė ne tik už nuoširdžią pagalbą šių metų regatos organizatoriams, bet ir už ilgus metus puoselėjamą buriuotojų bendruomenės vertybinį pamatą. Apie tai, kas yra džentelmeniškumas ir kaip jis įmanomas tokioje į kovą ir pergalę orientuotoje veikloje kaip sportas kalbame su pačiu A. Končiumi.

Kodėl, jūsų manymu, buriavimas vadinamas džentelmenų sportu?

Pradėti galima nuo svarstymo, kas yra džentelmenas. Jei verstume iš anglų kalbos tai būtų „malonus vyras“ (gentle man). Kitaip tariant, tai yra žmogus, kuris turi atitinkamą išsiauklėjimą, žino, kas yra etiketas, mandagumas, ir apskritai yra išsilavinęs žmogus. Jei tai sietume su buriavimu, reikėtų prisiminti dar vieną žodį – „garbė“. Šis žodis itin svarbus laivyne, jis svarbus ir buriuotojams – juk yra įrašytas greta kitų dviejų pagrindinių mūsų vertybių – tradicijų ir meistriškumo. Garbė ir džentelmeniškumas, manau, labai susiję dalykai. Čia galima padaryti mažą ekskursą. Pirmieji aiškūs garbės principai atėjo, ko gero, iš viduramžių. Čia kalbu apie senovės riterių elgesį ir ypač jų elgesį su damomis. Jie tarnaudavo savo širdies damai, būdavo pasiryžę nuveikti žygdarbius tam, kad pelnytų jos palankumą. Tačiau greta galima kalbėti ir apie piratus. Kad ir kaip būtų keista, bet jie turėdavo labai aiškų ir griežtą garbės kodeksą, pavyzdžiui, kaip sąžiningai dalytis grobį. O jei piratas nuskriausdavo moterį, jis būdavo baudžiamas mirtimi. Mūsų laikais džentelmeniškumas jau tampa ne tik tam tikros grupės ar luomo, bet bendra elgesio norma, ypač sporte, tame tarpe ir buriavime. Žinoma, mes, dalyvaujantys „Kuršių marių regatoje“, nesame profesionalūs sportininkai – esame mėgėjai, kai kas galbūt buvę sportininkai profesionalai. Tačiau tai nereiškia, kad savo elgesiu neturime kurti tam tikros nuotaikos. Juk bent jau į „Kuršių marių regatą“ susirenkam dėl to, kad mums smagu ir malonu čia būti. Šį malonumą kuriame patys savo elgesiu. Kam jį griauti sau ir kitiems?

Dažnai taip būna? Džentelmeniškumas buriavime daugiau siekiamybė ar realybė?

Aš manau, šiandien buriavime nedžentelmeniškas elgesys yra išskirtinis ir retas atvejis. Anksčiau visko būdavo. Pavyzdžiui, miestų kovos: kai koks vilnietis nusilauždavo stiebą, visi kauniečiai švęsdavo, kad vienu konkurentu mažiau, ir atvirkščiai. Tačiau šiandien buriuotojai tikrai yra labai mandagūs ir draugiški tiek vieni su kitais, tiek su neburiuojančiais. Manau, tai lemia pagrindinės mūsų vertybinės idėjos, kurias kažkada pradėjo vystyti dar buvęs Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas Robertas Dargis. Mes siekėme sukurti bendruomenę, o ji kuriama vadovaujantis tam tikrais principais, etinėmis bendravimo formulėmis. Šiandien mes jas turime ir jų laikomės, todėl galime džiaugtis esama bendruomene.

Vis dėlto, džentelmeniškumas dažnai siejamas su gebėjimu kitą statyti pirmiau savęs – kaip tokia vertybė suderinama su sportinėmis kovomis, kur kiekvienas siekia būti pirmas?

Yra tam tikros taisyklės, pagal kurias žaidi distancijoje. Tai nereiškia, kad turi nuolaidžiauti, bet turi elgtis taisyklių numatytuose rėmuose. Tarkim, kaip mes bendraujame su savo jachtų grupės priešininkais: net jei pralaimime, džiaugiamės, kad šįkart jie buvo geresni – juk tai reiškia, kad mums yra apie ką pagalvoti. Kita vertus, tai nereiškia, kad distancijoje nuolaidžiaujame. Pavyzdžiui, šiemet penktajame etape mes (buriuoju su jachtos „Nerija“ įgula) vieniems priešininkams nepalikome vietos, išstūmėme juos už teisėjų laivo. Tačiau ten viskas buvo korektiška, nes nenusižengėme taisyklėms. Jas žinojo ir ta kita jachta, ir mes. Tiesiog pasinaudojome proga kovoti. Ir tai nė kiek netrukdė mums po finišo džiaugtis vieniems kitais. Aš manau, kad tai rodo tuos džentelmeniškumo principus, kuriais vadovaujasi buriuotojai.

Kalbant apie džentelmeniškumą sporte, šiais metais matome visą eilę skandalų olimpiadoje. Čia galėčiau pasakyti vieną labai taiklią frazę. Tai danų buriuotojo, keturiskart olimpinio čempiono, Pauliaus Elvstrømo šūkis, kad jeigu tavęs po varžybų neateina pasveikinti tavo priešininkas, vadinasi regatos tu nelaimėjai. Viskas tuo pasakyta. Mes galime būti ambicingi. Mes galime pergyventi, kad negavome medalio. Tačiau jeigu mes pripažįstame, kad kažkas buvo už mus stipresnis ir visa tai įvyko garbingai, belieka tik pasveikinti ir pagalvoti, ką galima padaryti, kad kitais metais laimėtume mes.

Aš irgi ne vieną kartą esu sakęs per „Kuršių marių regatos“ atidarymą, kad tiems, kuriems reikia vien medalių, tegu ateina prieš regatą ir pasisako, kad be jų negali gyventi ir padarys viską, kad juos gautų. Mes jiems tuos medalius įteiksim iš anksto, jie galės net neplaukti, kad vėliau netrukdytų mums sąžiningai varžytis.

- Jau daug metų dalyvaujate „Kuršių marių regatoje“. Gal pamenate daugiau konkrečių įvykių ar istorijų, kuriose atsiskleistų džentelmeniškumo vertybė?

Daug tokių prisimenu, kurie mieli širdžiai. Dar labai seniai, 1985 metais, mums prieš pat „Kuršių marių regatą“ per treniruotę lūžo stiebas. Priešininkai galėjo džiaugtis – vienu konkurentu mažiau. Tačiau vietoj to jie atėjo, atnešė įrankius ar dar kažką – visi stengėsi padėti, kad mūsų jachta galėtų dalyvauti. Kas tai yra? Tai yra džentelmeniškumas.

Apskritai džentelmeniškumas yra visuma. Tai ir elgesio normos, ir apsirengimas, ir noras papasakoti kitiems apie tai, kas mums patiems įdomu. Kad jie galėtų suvokti – dėl ko tu atėjai čia, dėl ko tau patinka, dėl ko buriuoji. Svarbu, kad tavo elgesys būtų toks, jog nesudarytų bėdų ar sunkumų kitiems. Ir tas galioja visur. Ne tik buriavime.

Ar galima sakyti, kad džentelmeniškumas svarbus ne tik buriavimui, bet apskritai visoms sporto šakoms?

Manau, kad taip. Galim prisiminti ir kitus mūsų sportininkus, ne tik buriuotojus. Pavyzdžiui, boksininkas Algirdas Šocikas. Jis ne veltui gavo pravardę „ringo džentelmenas“. Juk jis galėdavo silpnesnius priešininkus visiškai sudaužyti. Bet jis nematė reikalo. Jei aš esu stipresnis, aš galiu tai parodyti ne taip brutaliai. Tačiau, kas liečia buriuotojų bendruomenę ir jos džentelmeniškumą, ji yra pakankamai uždara ir nedidelė. Tai leidžia pakankamai gerai žinot vienas kitą – tą ratą, kuriame esame. Kitas dalykas, mes turim brandžią organizaciją, įsteigtą dar 1935 metais. Ir net jei kurį laiką nedalyvavome tarptautinėje buriuotojų bendruomenėje, mes išlaikėme principus. Galų gale, juk dar vienas buriuotojų šūkis yra „Draugystės po burėmis nesuvaidinsi“. Tai irgi rodo, kokio lygio yra šios bendruomenės pasitikėjimas ir kokie žmonės čia susirenka. Ir net jei šiandieniniam Vakarų pasauliui būdingas individualizmas, polinkis atsiriboti vieniems nuo kitų, tai buriuotojų bendruomenėje galime rasti to priešingybę – nuoširdų bendruomeniškumą.