l, d F Y H:i |
- Nauja V. Butkaus knyga - "Burėse - Baltijos vėjas"
Burių paviliotu Jūros heraldu vadinamas žurnalistas Venantas Butkus, ilgametis LBS narys, padedant Lietuvos marinistikos žurnalistų klubui "Marinus" išleido 232 psl. knygą "Burėse - Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai".
Buriuotojas Gediminas Pilaitis apie šią knygą atsiliepia taip:
VENANTAS BUTKUS – BURIŲ PAVILIOTAS JŪROS HERALDAS
Seniai pastebėta, kad lietuvių santykiai su vandenimis, ypač su platesniais ir gilesniais, paženklinti prieštaromis ir nelengvai suvokiami. Baltų mitologijoje vanduo siejamas su blogiu, pražūtimi, laumėmis ir kitokiomis baugiomis būtybėmis. Lietuvos valdovai, tik pagirdę savo žirgus Baltijoje, už horizonto linijos niekada nesiveržė, jokių uostų nestatė – pajūrį atidavė kryžiuočiams. Knygos „Burėse – Baltijos vėjas“ autorius, žurnalistas ir buriuotojas Venantas Butkus – žemaitis, iš savo protėvių veikiausiai paveldėjęs nenumaldomo jūros geismo geną. O gal jie buvo ne žemaičiai, o kuršiai – baltų vikingai, raižę jūrą laivais ir šiurpinę Gotlando salos gyventojus? Tik taip galėčiau aiškinti išskirtinį Venanto potraukį jūrai, kuris persmelkė visą jo gyvenimą ir žurnalisto karjerą. Atokiau nuo plačiųjų vandenų augęs V.Butkus pradėjo buriuoti gimtinėje, netoli Sedos miestelio telkšančiame ežere. Susiradęs valtį iškėlė savo pirmąją burę – močiutės paaukotą drobinę paklodę. Sumojęs, kad dar reikia pritaisyti ir kilį, savarankiškai mokėsi galynėtis su vėjais. Nedidelis Sedos ežeras greitai tapo pernelyg ankštas ir seklus, bet kitokios alternatyvos vaikinui tuomet nešvietė. Baigęs vidurinę V.Butkus žvalgėsi į jūreivystės mokyklas. Gal ir būtų tapęs profesionaliu laivavedžiu arba mechaniku, jeigu ne ekskursija į Klaipėdos uostą. Viename ganėtinai apšiurusiame žvejybos traleryje prisiuostęs ne itin malonių žuvies kvapų jaunuolis, kaip tikras jūrų aristokratas, nusprendė, kad menkių jūroje negraibys. O mįslingas genas turbūt ir toliau virpino širdį. V.Butkus norėjo tapti hidrologu, netgi buvo nuvykęs į Sankt Peterburgą, kur anais laikais būriai tokių pat kaip jis romantikų trypčiojo institutų prieangiuose. Jam tereikėjo sėkmingai išlaikyti rusų kalbos egzaminą. Gūdžiu sovietmečiu lietuviai, ilgesingai žvelgę į jūrą, dažnai neįveikdavo šio slenksčio arba tyčia buvo klupdomi, kad negalėtų laivais prasibrauti už „geležinės uždangos“. Venantas jūrą pažino tarnaudamas kariniame laivyne. Grįžęs namo įsidarbino korespondentu rajono laikraštyje „Raudonoji žvaigždė“. Kas tai – likimo ženklas ar tik keistas sutapimas? Spėjama, kad sovietmečiu tokiu pat vardu buvo perkrikštyta jachta „Tegu“ (ankstesnis pavadinimas – „Gulbė“), kuria buriavo Klaipėdoje gyvenęs poetas keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas. Tarpukariu išgarsėjusios, o vėliau pamirštos jachtos „Gulbė“ kelionės aprašytos šioje V.Butkaus knygoje. Vilniaus universitete V.Butkus studijavo žurnalistiką. Po to persikėlė arčiau jūros – pradėjo darbuotis Klaipėdoje, Žuvų pramonės gamybinio susivienijimo laikraštyje „Lietuvos žvejys“. Užsimezgė pirmosios jo pažintys su žmonėmis, jūrą ir laivus vadinančiais savo antraisiais namais. Judriame Žvejybos uosto rajone tais laikais šurmuliavo spalvinga publika – po pusmečio grįžę iš tolimų reisų jūrininkai sklandė po miestą kaip ereliai, žarstėsi sunkiai uždirbtais pinigais, diktavo madas. Gyvendamas Vilniuje kioskuose pirkdavau tuomet populiariausią laikraštį „Vakarinės naujienos“. Stverdavau ir „Lietuvos žvejį“ – vienintelį žinybinį leidinį, platintą ir didžiuosiuose miestuose. Mane, neapsipluksnavusį jaunuoli, aišku, labiau domino ne žvejų socialistiniai įsipareigojimai, o publikacijos apie laivus, jūrų keliones, egzotiškus kraštus. Užguiti sovietmečio žmonės, atsivertę „Lietuvos žvejį“, bent jau mintimis nuskriedavo į Jamaiką, Bahamus, Markizų salas. Šis laikraštis publikuodavo ir istorinės tematikos straipsnius. V.Butkaus rašiniai apie tarpukario Lietuvos jūrininkų reisus, tragiškus jų likimus po to, kai į Lietuvą įžengė raudonarmiečiai, žadino smalsumą ir stebino. Žurnalistas laviravo „uždraustuose vandenyse“, o Sąjūdžio žiedai dar nebuvo prasiskleidę. Vėliau skaitytojų pamėgtas „Lietuvos žvejys“ buvo uždarytas, nes redakcija buriavo prieš vėją – pradėjo svajoti apie solidesnį leidinį, primenantį tarpukariu leistą žurnalą „Jūra“. „Lietuvos žvejį“ įdomiu žiniasklaidos projektu pavertė ne žuvų pramonės funkcionieriai, o marinisto V.Butkaus komanda, kūnu ir siela jautusi jūros alsavimą. Laikraštis ištiesė pagalbos ranką buriuotojams – kelerius metus globojo išsikvepiančią Kuršių marių regatą, kai ji liko be rėmėjų. Vėliau Venantas tas pačias temas pratęsė dirbdamas kituose leidiniuose: rusakalbiams leistame oficioze „Sovetskaja Litva“, laikraštyje „Vakarinis Kaunas“, žurnale „Pasaulis“, socialdemokratų „Tiesoje“. Subrandinęs idėją įkurti buriuotojų ir žurnalistų klubą „Marinus“, jis buvo išrinktas pirmuoju komodoru. Jau tuomet V.Butkus garsėjo kaip aktyvus Klaipėdos jachtklubo ir vietinės buriavimo sporto federacijos tarybos narys. Iš pradžių buriavęs tik nedideliais „Drakon“ klasės burlaiviais, po kurio laiko persėdo į didesnius – buvo jachtų „Meridianas“, „Atlantas“, „Lietuva“, „Žilvinas“, „Litas“, „Audra“ įgulų narys. Lenktynių aistra užsikrėtė daugiadienėse Baltijos taurės regatose – varžybos atviroje jūroje sutraukdavo pajėgiausius SSRS kreiserinio buriavimo asus. Kaip tik tais laikais Lenkijos padangėje sužibo žurnalisto ir buriuotojo Krzystofo Baranowskio žvaigdžė – nedidele jachta „Polonez“ jis vienas apskriejo Žemės rutulį. Nežinau, ką po tokio lenkų iššūkio galvojo Lietuvos buriuotojų ir žurnalistų sąjungos, tačiau V.Butkus ir jo kolega, kaunietis publicistas Algimantas Kadžiulis, dirbęs žurnale „Nemunas“, išlaikę egzaminus įgijo ir jūrinių jachtų kapitonų diplomus. Šioje knygoje prisimenama ir daugiau buriuojančių žurnalistų. Lenkai tada jau galėjo startuoti transatlantinėse regatose, o lietuviai, akylai stebimi didžiojo brolio, tik retkarčiais iškišdavo nosį į atvirą jūrą. Žurnalistas V.Butkus į praeitį žvelgia ne abejingo prašalaičio, o gyvo įvykių liudininko, pirmųjų Lietuvos buriuotojų proveržių į Baltiją dalyvio akimis. Aprašo žygius, purenusiems dirvą vėlesnėms lietuvių kelionėms per pasaulio vandenynus. Istorijos vingiai nenuspėjami – buriavimo aistruoliai lygiai taip pat veržėsi į jūrą ir tarpukariu. Kažkada Vilniuje sklaidydamas „Lietuvos žvejį“ net pamanyti negalėjau, kad likimas mane suves su buvusiu šio laikraščio redaktoriumi V.Butkumi. Jeigu kas nors tada būtų pasakęs, kad būtent jis mane įtrauks į buriavimo verpetą, išlydės į pirmąsias lietuvių jachtininkų kelionės su trispalve per Atlantą ir aplink pasaulį, ko gero, būčiau pasukinėjęs pirštą prie smilkinio. Bet taip jau nutiko, kad Venantas ir mane infekavo jūros virusu – jo pavadintas pirmą kartą jachta išplaukiau į Baltiją. Daug matęs, bendravęs su įvairiais žmonėmis V.Butkus buvo nusibeldęs net iki Ramiojo vandenyno, kur žūklavo mūsų žvejai. Su juo patyriau daug nepakartojamų akimirkų jūroje, bet nežinau, ar Venantas troško lyžtelėti okeanų druskos buriuodamas. Gal norėjo, o gal ir ne – juk nebūtina sukarti tūkstančius jūrmylių, kad įsitikintume Žemės apvalumu. Tokia mintis spurda šiuose V.Butkaus užrašuose: buriuokime ežeruose, susidraugaukime su Kuršių marių ir Baltijos vėjais, pažinkime artimiausius savo kaimynus, o paskui jau atsivers ir vandenynų platybės. Knygos pabaigoje aprašyti klubo „Marinus“ reisai po Baltiją. Jame – mažiau įtampos, lenktynių aistros, daugiau filosofinių apmąstymų ir įžvalgų, nes kreiserinis buriavimas – ne tik sportas, bet ir pramoga, turizmas, malonus poilsis ant vandens. Kaip buvęs ekspedicijų dalyvis galiu patikinti, jog mums ranka pasiekiama Baltija – viena gražiausių ir įdomiausių pasaulio jūrų, tik ne visi tai pastebi. „Marinus“ kelionių iniciatorius V.Butkus buvo puikus vedlys – ir jūroje, ir uostuose. Skaitydamas V.Butkaus knygą prisiminiau kitą garsų mūsų marinistą, tarpukario lietuvių spaudos darbininką palangiškį Stasį Vainorą – Klaipėdoje, o vėliau Kaune leisto žurnalo „Jūra“ redaktorių. Augęs tarp žvejų jis irgi buriavo, buvo dažnas svečias bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ laivuose – su bloknotu ir rašomąja mašinėle leisdavosi į tolimiausias keliones. Viską išbandęs savo kailiu S.Vainoras rašė taip, kad skaitytojai žavėjosi turininga, grakščiu stiliumi parašyta, ne idealistinius svaičiojimus apie jūrą, o tikrovę atspindinčia talentingo žurnalisto publicistika. Tarpukario kapitonas Bronius Krikštopaitis, likimo vėjų nublokštas anapus Atlanto, S.Vainorą pavadino „vienu iškiliausių jūrinės idėjos skleidėju“. Taip galėčiau apibūdinti ir savo kolegos bei mokytojo V.Butkaus veiklą. Jo ir S.Vainoro gyvenimo linijos – stebėtinai panašios. Jau kitos epochos jūrų heraldas V.Butkus gvildena tas pačias mums vis dar aktualias temas ir problemas. Nors laikai pasikeitė, lietuviai, regis, ir toliau traukia senas giesmes: balnoja žirgus, galanda kalavijus, tik miške ko verkia nežino ir džiaugiasi malone – Dievas davė mums protelį, kad nesėdom į laivelį. Po jūras ir vandenynus blaškosi labiau nuskriaustų kraštų atstovai. Kur nuriedės artojų tauta, kai nustos gausti jūros šauklių trimitai?" Gediminas Pilaitis Šią knygą platina Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas "Marinus", ji nebus pardavinėjama knygynuose. Knygos kaina 8 eurai, plius persiuntimo paštu išlaidos.
Dėl knygos teirautis:
Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo "Marinus" prezidentas Vidmantas Matutis, 8 686 02050
|