- Aktorius Giedrius Savickas: skęstantį žmogų mūsų įgula gelbėjo nedvejodama ir vieningai

„Būna, grįžti po mėnesio plaukimo, ir tau norisi sakyti: „Ko jūs čia pergyvenat dėl kažkokio „Hamleto“? Taigi čia netikra. Aš ką tik buvau ten, kur tikra, tikroj audroj...“,- taip apie buriavimo patirtį pasakoja aktorius Giedrius Savickas. Jo įgula, buriuojanti jachta „Esmeralda“ šiais metais, 50-osios „Kuršių marių regatos“ metu, buvo apdovanota „Volfas Engelman“ džentelmeniškumo sąsagomis už tai, kad lenktynių metu išgelbėjo iš kitos jachtos iškritusį žmogų. Pokalbis su juo apie šį ekstremalų įvykį ir buriavimo teikiamą gyvenimo patirtį.

(Aktorius Giedrius Savickas su jachtos „Esmeralda“ įgula 50-osios KMR metu)

Šiemet jūsų įgula „Kuršių marių regatos“ metu Baltijos jūroje išgelbėjo iš kitos dalyvių jachtos iškritusį žmogų. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie patį įvykį?

Įsivaizduokit, vyksta lenktynės, arši kova dėl pirmos vietos, mes pirmaujam ir staiga pamatom – skęsta žmogus. Ne mūsų, konkurentų. Tačiau buvo akivaizdu, kad ana jachta negali jo ištraukti – jie turėjo kažkokių techninių problemų su burėmis. Ką daryti? Iš tiesų nebuvo jokio svarstymo, nesusėdom ir negalvojom – gelbėti ar ne. Viskas vyko beveik instinktyviai. Kapitonas, Miroslavas Urbonavičius, davė labai aiškias ir tikslias komandas, kaip atlikti gelbėjimo manevrą. Tokiose situacijose turi sparčiai mažinti greitį, kad nenutoltum nuo žmogaus už borto, bet negali ir visai sustoti, nes tokiose bangose, kokios tądien buvo Baltijoje, tave tiesiog sumėtys, prarasi laivo kontrolę ir nieko nebegalėsi padaryti. Mes priplaukėm, ištraukėm tą žmogų – sunkiai ištraukėm. Žinot, tie goreteksiniai buriuotojų drabužiai labai geri, nepraleidžia vandens, bet kai vanduo patenka vidun, jis neišbėga laukan. Todėl mes vos sugebėjom keliese jį, pritvinkusį vandens, ištraukti. Tačiau po visko, manau, patys buvome savimi patenkinti. Ne dėl to, kad išgelbėjome – tai savaime suprantama, bet dėl to, kaip tą padarėme – nedvejodami, vieningai, kaip komanda.

Ko ši situacija išmokė – tiek grynai praktine, tiek vertybine prasme?

Gal negražu taip sakyti, bet kadangi viskas baigėsi gerai, pasakysiu: beveik džiaugiuosi, kad likimas davė sudalyvauti tokioje situacijoje. Ant kranto žmogus visada galvoja, kad ištikus vienai ar kitai situacijai pasimes, nesugebės imtis reikiamų veiksmų, arba kaip tik – būna labai užtikrintas, kad puikiai žino, ką ir kaip darys. Tačiau praktinės situacijos dažnai neatitinka teorijos. Treniruotis pratybose be šovinių yra ne tas pats, kas kariauti kare su tikrais šoviniais. Realioje praktikoje viskas keičiasi, smegenys ima veikti kitaip. Be galo džiaugiuosi, kad mums jos suveikė taip, kaip reikėjo.

Be to, šis įvykis buvo ir akivaizdus įrodymas, kokios svarbios yra visos saugos priemonės, ypač liemenės. Gali galvoti: „Man taip niekada nenutiks!“ Bet ima ir nutinka. Mes visi lygūs, mūsų šansai lygus.

Buriavimas nėra įprastas ar labai dažnas laisvalaikio užsiėmimas. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?

Buriuoju jau ketvirtus metus. Vanduo man visada buvo toks beveik prigimtinis dalykas. Aš juk nuo jūros kilęs. Tėvas visą gyvenimą plaukiojo laivu, labai daug laiko vaikystėje praleisdavau Nidoje, Karklėje. Brolis taip pat plaukioja, tik su kateriu – jis žvejys. Aš, žinot, aktorius, tai žveju nebūsiu, kateriu neplaukiosiu ir benzinu nesmirdėsiu – liko tik buriavimas. O jei rimtai, tai mano draugė, būsima žmona, paskatino buriuoti. Prisimenu, sėdėjom Operos ir baleto teatre ir ji sako: „Man labai patinka buriavimas. Būna ir buriuotojų kursai – nenorėtum užsirašyti?“ Mūsų svajonė sutapo. Taip viskas ir buvo – užsirašiau į kursus, išsilaikiau egzaminą ir pradėjau buriuoti. Kada nors gyvenime mes tikrai turėsime savo laivą. Aš labai noriu, kad mano vaikai laive augtų, kad įgautų tos disciplinos, tvarkos ir kantrybės, kuriuos galima ten gauti. Ir ramybės, kurią buriavime gauni net iš audrų.

(50-oji „Kuršių marių regata“)

Pasiilgstate buriavimo, kai būnate krante?

Visada. Bet čia įdomus dalykas. Aš labai mėgstu buriuoti, bet išplaukęs visada noriu grįžti namo. Gal tam, kad suprastum, kaip gerai ant žemės, reikia išplaukti. Žinot, vieni išplaukia laivais, kiti parašiutais, kiti tik ėjimu – visi savo smegenis vis kitaip išplukdo. Bet žmonėms to reikia, kitaip negalim. Juk būna, žmonės dirba geriausiose vietose, viską turi, bet, žiūrėk, apsisuka ir vėl lekia prie tų uodų. Mums reikia kažkokio santykio su gamta, o jei su jos pagalba dar judi – kaip buriavime – tai iš viso puiku.

Kaip manote, kokios gyvenimiškos patirties buriavimas gali suteikti?

Aš niekada taip mechaniškai negalvoju, ką galėčiau pritaikyti, bet savaime kartais jauti, kad davė buriavimas ramybės, kitokio pasaulio pajautimo. Būna, grįžti po mėnesio plaukimo, ir tau norisi sakyti: „Ko jūs čia pergyvenat dėl kažkokio „Hamleto“? Taigi čia netikra. Aš ką tik buvau ten, kur tikra, tikroj audroj...“

Buriuodamas tą ramybę net iš audrų parsineši. Juk čia turi labai puikiai išmanyti žmogaus psichologiją, įžvelgti jo savybes, kaip jis elgsis ir reaguos įvairiose situacijose. Kapitonas turi būti kaip režisierius. Jis turi žinoti, kaip elgtis su kiekvienu aktoriumi. Ant vieno gali šaukti, nes jei jį girsti – paguldysi, kitą, žiūrėk, pagyros pakels, o šaukimas paguldys. Kapitonas taip pat turi žinoti ne tik kaip bures patempti ir vairuoti, bet ir kaip teisingai tampyti visus vidinius įgulos narių jungiklius.

Galų gale buriuodamas daug sužinai apie save, tokių žmogiškų dalykų. Pamatai, kiek gali išgirsti žmogų, kiek neklausia ir negirdi, kaip reaguoji įvairiose situacijose. Pašnekėti mes visi mokame, bet tik situacijose pamatome, kokie esame iš tiesų. Gali būti, kad kapitonas šaukia: „Blogai darai, ne taip reikia!“ Tau viduje kraujas irgi jau verda, bet nusiramini, išmoksti save kontroliuoti, dirbti su komanda. Išmoksti tampyti tokias virves, kurios gali padėti saugiau praeiti gyvenimo audras.

Gal dėl to buriavimą ir renkasi tokie skirtingi žmonės – nuo gydytojų, psichologų iki verslininkų ar aktorių?

Mes esam buriavimo šalis. Ar matėte, kiek laivų Trakuose? Net nebėra kur juo statyti. 50-ojoje „Kuršių marių regatoje“ dalyvavo 66 jachtos. Ir jų tik daugės, net neabejoju. Jaunimas irgi domisi buriavimu. Jie nori grįžti prie tikrų dalykų – fotografuoti su juostele, ne skaitmena, klausytis vinilo plokštelių ir buriuoti. Užteks tais vandens dviračiais važinėt... Iš tiesų buriuotojai yra labai gražūs žmonės. Užeikite į bet kurią mariną pasaulyje – vėjo nugairinti kapitonai, su ramybe akyse ir krūva istorijų. Ir ne tik vyrai, buriuojančios moterys taip pat labai gražios. Jos ir stiprios, ir moteriškos tuo pat metu.

Man tik kartais atrodo, kad valstybė ne iki galo supranta, jog tiek kultūra, tiek sportas puošia valstybę. Visame pasaulyje šie du dalykai yra valstybės veidas. Dabar visi susidomėję plaukimu. Kai plaukia Rūta Meilutytė, visi sulaikę kvapą ir prilipę prie ekranų. Tai yra vienos minutės pasirodymas, performansas – įspūdingas. Tačiau tam, kad jis toks būtų, kad ši minutė iš tiesų pavyktų, sportininkė stengėsi ir dirbo daugybę metų iki tol. Lygiai tas pats su buriavimu. Mes turime tradicijas, esam jas išlaikę, turim daug entuziazmo ir noro buriuoti, kurti buriavimo infrastruktūrą. Būtų labai smagu, kad ir pati valstybė priimtų buriuotojus.