Kodėl garbė dažnai atsiskleidžia ne didinguose įvykiuose ar pergalėse, o kasdienėse situacijose, kas motyvuoja skirti savo jėgas ir laiką visuomeninei veiklai bei kokie šiandieniniai Lietuvos buriuotojų pasiekimai įkvepia labiausiai? Apie tai – šiltas Kalėdinis pokalbis apie vertybes su vienu iš vos aštuonių Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės narių Nagliu Nasvyčiu. Jis šį titulą šiemet pelnė už Lietuvos buriavimo bendruomenės telkimą buriuotojiškų vertybių pagrindu, organizacijos plėtrą ir įvaizdžio stiprinimą bei asmeninį atsidavimą buriavimo idėjoms bei tradicijoms.

(Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Robertas Dargis ir Naglis Nasvytis „Kuršių marių regatos“ metu, 2007 m. Klaipėdos sportininkų namų archyvas)

Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės nario vardo apdovanojimo nuostatuose yra parašyta, kad tai –  buriuotojų sąjungos atlygis už savanorišką ir ne atlygio siekiantį žmonių darbą, vykdantį LBS programą, tikslus ir uždavinius. Vertybine prasme, manau, apdovanojimas susijęs su trijų pagrindinių buriuotojiškų vertybių – tradicijų, garbės ir meistriškumo – puoselėjimu bei Lietuvos buriavimo vystymu bendrąja prasme.

Ir tai jokiu būdu nėra tik sportinis rezultatas – yra daug būdų būti garbingu. Jei atsigręžtume į Lietuvos buriavimo istoriją, greta pačių aukščiausių pergalių prisimintume ir didelius buriavimo vystymo projektus, jūrinius žygius aplink pasaulį bei kitas pavykusias iniciatyvas garsinant Lietuvą, taip pat drąsą ir ryžtą imtis reikšmingų projektų, net jei nedidelių, pavyzdžiui, buriavimo vystymo tose Lietuvos vietose, kur jo anksčiau nebuvo.

Gal pamenate kokį nors įvykį, situaciją ar žmogų, kurie jums atrodo kaip tikras buriuotojiškos garbės pavyzdys?

Čia, atrodo, turėčiau pasakyti kažką labai didingo, bet man pirmiausia į galvą ateina visiškai paprastos, buriuotojams įprastos situacijos. Pavyzdžiui: audringa jūra, daug vėjo, įgula, kuri galbūt pirmą kartą pateko į tokias sąlygas, nuostabos pilnos akys ir staiga – lūžta stiebas. Pasimetimas, chaosas, bet staiga kita įgula priplaukia padėti, nepaisant audringos jūros ir rizikos patiems kažką susilaužyti ar įkristi į vandenį. Čia, manau, buriuotojiška garbė pasireiškia ne mažiau nei organizuojant žygį aplink pasaulį, ar kovojant dėl medalio.

Tad sakyčiau, kad buriuotojiška garbė atsispindi tuose veiksmuose ir momentuose, kurie peržengia asmeninius interesus, kur motyvas kažką daryti, kurti, siekti esi ne tu pats, o kiti – tavo bendruomenė, pats buriavimas, Lietuva. Tai – ir noras dalintis buriavimo džiaugsmu, ir pasiruošimas pagelbėti kažkam viena ar kita forma, nebūtinai kritinėj situacijoj.

O kaip būtų su garbės priešingybe – negarbe: kas buriuotojų akyse labiausiai užtraukia negarbę, laikoma negarbingu dalyku, juodinančiu buriuotojo vardą?

Negarbė turbūt būtų užsisklendimas savo asmeniniuose interesuose, kartais net ignoravimas tam tikrų bendrų tikslų siekimo, bet kurioje situacijoje matymas tik savo interesų ir tikslų. Džiugu, kad tokie atvejai buriavime tikrai reti – pats sportas ir neišvengiamas susidūrimas su stichija bei sudėtingomis situacijomis viską sudėlioja į vietas, atrenka žmones ir parodo, kas ko vertas.

Susidaro įspūdis, kad buriuotojams apskritai vertybės yra itin svarbus dalykas. Kokias įvardintumėte jums svarbiausias buriuotojiškas vertybes ir kodėl būtent šias?

Trys pamatinės buriuotojų vertybės suformuotos kaip mūsų bendruomenės devizas – tradicijos, garbė, meistriškumas. Tačiau greta to, man dar atrodo svarbus buriavimo, ne tik kaip kokio nors konkretaus tikslo, o kaip kelionės vaizdinys. Ši kelionė yra nuolatinis atradimas, noras atrasti greitį, pergalę, naują žemę, naują emociją, pažinti žmones. Tai kelionė, kuri gali padovanoti labai daug, bet kartu, kuri skatina visada būti pasiruošus, siekti pažinti save, kaip elgsies kiekvienoj situacijoj, galų gale suvokti, kad bet kuris ieškojimas, bet kuris siekis nebūtinai turi pasisekti bei mokėti tai priimti.

Jūs pats ne tik aktyviai buriuojate nuo vaikystės, bet prisidėjote prie daugybės buriuotojiškų projektų įgyvendinimo, net dvi kadencijas (2012-2021 m.) buvote LBS prezidentu, dabar tęsiate darbą kaip LBS viceprezidentas strateginiam vystymui. Kas paskatino imtis šių visuomeninių veiklų, o ne tik buriuoti?

Pirmas didelis projektas buvo susijęs su jachta „Laisvė“. Mes 1992 metais su kapitonu Ignu Miniotu organizavome jachtos įsigijimą ir dalyvavimą Kolumbo regatoje per Atlantą ir atgal. Sekančiais metais, vadovaujant kapitonui I. Miniotui, ta jachta plaukė aplink pasaulį, bei pirmoji Lietuvos istorijoje apiplaukė Horno kyšulį. Aš prisidėjau prie žygio koordinavimo iš Lietuvos. Tuo metu tai buvo didelis projektas, mes jį buvom pavadinę „Su laisvės vėliava aplink pasaulį“.

Kodėl tą daryti? Gal dėl to, kad pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Kažką padarius yra didelė tikimybė, kad tai teigiamai paveiks žmones, pavers juos stipresniais, laisvesniais – svajoti, kurti, daryti. Turbūt ši viltis yra tas variklis. Aš tikiu, kad kiekvienas pavykęs projektas daro mus visus stipresniais. Pavyzdžiui, 2008-2009 metų „Tūkstantmečio odisėja“ buvo plaukimas aplink pasaulį sportine jachta, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas. Tačiau šio žygio metu pora dešimčių lietuvių apiplaukė aplink Horno kyšulį, kuris buvo visiems baimės apipinta pasaulio dalis – kažkas nepasiekiamo ir neįmanomo. O čia staiga atsirado suvokimas, kad įmanoma, galima ir noras tą padaryti vėl ir vėl.

Ir tokių pavyzdžių yra daug. Išvyksta jauniausieji „Optimist“ buriuotojai į užsienio varžybas, pradeda buriuoti atviruose jūrose, startuoti ten regatose, pradeda pirkti naujus laivus, nes nori būti dar geresni ir greitesni. Kiti įsidrąsinę keliauja, kad ir dviese, aplink pasaulį. Kažkas pradeda rašyti kelionių aprašus, kas dar labiau padrąsina kitus. Kartais nebūtinai labai didelė pradžia gali virsti sniego kamuoliu. Tada supranti, kad dalis tos energijos, kiek buvo investuota į įvairius dalykus, susijusius su buriavimu, pasiteisino, nes tai pastūmėjo mus visus buvimo jūrinės valstybės dalimi link.

Kas jums labiausiai įstrigo per dvi prezidentavimo kadencijas? Kokius buriuomenės pasikeitimus matėte ir padėjote kurti?

Per šį laikotarpį, ko gero, pagrindinis visų sprendimų ir veiksmų stimulas buvo noras atsinaujinti. Visur. Reikėjo peržiūrėti dokumentus, atnaujinti asociacijos nuostatus, pakeisti diplomavimo sistemą, sukurti naujus pažymėjimus, sureguliuoti santykius su saugios laivybos administracija ir, žinoma, neprarasti sportinių ir projektinių pasiekimų pagreičio bei stiprinti buriuomenę. Drauge į tą laikotarpį papuolė LBS 80-metis, tad buvo noras pasinaudojus ta proga surinkti maksimaliai daug medžiagos apie mūsų praeitį. Supratom, kad daug bendruomenės žmonių jau yra garbaus amžiaus, bet turi didelius archyvus ir daug prisiminimų, istorijų. Norėjosi tą surinkti, kad būtų išsaugota ateičiai.

Turint tokius įvairius tikslus, buvo svarbu surinkti teisingą komandą. Ir aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas tiems žmonėms, kurie daug prisidėjo ir skyrė labai daug savo laiko. Manau, visi drauge mes padarėm daug. Galbūt ne visi nuveikti darbai lengvai matomi plika akimi, nes tai buvo struktūriniai organizacijos atsinaujinimo pokyčiai. Pavyzdžiui, pertvarkėme diplomavimo sistemą, kad būtų maksimalus skaidrumas. Matydami, kad kyla profesionalumas lenktynėse pertvarkėme, atnaujinome teisėjavimo sistemą, supirkome teisėjavimui reikalingą inventorių. Išplėtėm organizuojamų regatų skaičių. „Kuršių marių regatoje“ įvedėme pasaulyje dominuojantį ORC formatą. Išleidome LBS 80-mečio knygą apie Lietuvos buriavimo istoriją. Kadangi tapom matomi tarptautiniu mastu, buvom priimti į šimtmetį šventusią Šiaurės šalių buriavimo federaciją dalyvaujant Norvegijos karaliui Haroldui V. Atrodo paprasti dalykai, tačiau tai reikalavo daug laiko ir finansinių išteklių, tad nuobodžiauti neteko.

O kas jums įstrigo iš žmogiškos pusės, ne kaip prezidentui, o kaip Nagliui?

Anksčiau buriuotojų sąjunga dažnai net pačių buriuotojų buvo matoma vien kaip biurokratinė organizacija. Bet, manau, mums pavyko, tą santykį su buriuomene pagerinti. Juk tik apie ją ir galvojom viską darydami – pavyzdžiui, kad žmonėms nebūtų gėda išsitraukti savo buriuotojo pažymėjimą, kuris šiandien yra vos ne moderniausias visoje Europoje, vienintelis su ministerijos patvirtinimu. Tą rodo ir narių skaičiaus augimas – mūsų bendruomenė beveik padvigubėjo per tuos metus. Vadinasi, žmonės tiki organizacija ir nori joje būti. Tiesiog žmogiškai jauti, kad ne veltui darai dalykus: matai, kad žmonės paskambina, klausia, ateina su pasiūlymais, patarimais, idėjomis, jie jaučiasi, kad yra nariai ir nori prisidėti prie bendrų tikslų.

Kadangi reprezentavote Lietuvos buriavimą ir užsienyje – kaip Lietuva žiūrisi kitų jūrinių valstybių kontekste? Koks jų požiūris į Lietuvą ir jos buriavimą?

Aš manau, dabar tikrai esam matomi. Čia galima daug ką paminėti – Gintarės Volungevičiūtės olimpinį sidabrą, labai ambicingus „Ambersail“ ir „Ambersail 2“ projektus, Lietuvos jachtų skaitlingumą ir pasiekimus Europos ir pasaulio bei kituose tarptautiniuose ORC čempionatuose, itin aukštą dabartinių olimpiečių, Viktorijos Andrulytės ir Juozo Bernoto, lygį, naujai į olimpinę klasę atėjusį Rytį Jasiūną. Tie dalykai yra matomi. Pastaraisiais metais tarptautiniame akiratyje atsirado ir tiktai perspektyvaus jaunimo, skinančio laurus įvairiose jachtų klasėse. Pavyzdžiui, skaitant apie Eriko Scheidt rezultatus beveik ašarą spaudžia – žinant tą masę, ištisus šimtus, kurie startuoja „Optimist“ varžybose ir matant, kad jis sugeba stabiliai atplaukti tarp lyderių, apima nuoširdus pasididžiavimas.

Aš atsimenu, kaip mes vaikystėje žiūrėdavom į čempionus – tiek bendraamžius, vaikus, tiek suaugusiuosius, buriuojančius jūrinėmis jachtomis ir lipančius ant apdovanojimų pakylos – jie buvo įkvėpimas, pavyzdys, svajonė. Dabar, matant mūsų trispalvę ant kurio nors sportininko pečių apdovanojimų ceremonijoje ar iškeltą ant flagštoko čempionatų metu, supranti, kad ir į ją šiandien kiti galbūt žiūri būtent taip – kaip į įkvėpimą ir svajonę.