Šeštadienį, liepos 22 d., 16:00 val., Jūrų šventės metu, Klaipėdoje, Danės upės Buriuotojų krantinėje bus atidengtas atminimo knechtas jachtai „Laisvė“, kuri dar 1994 m. pirmoji su lietuviška trispalve apiplaukė buriavimo Everestu vadinamą Horno kyšulį. Su šio knechto idėjos iniciatoriumi Arūnu Burkšu kalbamės apie įspūdingiausius Lietuvos buriuotojų okeaninius žygius, ekstremalias Horno kyšulio apiplaukimo patirtis ir nenumaldomą bei visą šalį įkvepiančią buriuotojų meilę laisvei.

(Atminimo knechtas jachtai „Laisvė“, nuotr. A. Bukršo)

Su Lietuvos jūrine kultūra bei istorija nesusipažinusiems žmonėms jachtos „Laisvė“ vardas gali mažai ką sakyti. Gal galite trumpai pristatyti, kodėl turėtume prisiminti ir didžiuotis „Laisvės“ okeaniniais žygiais bei kodėl jiems atminti sukurtas knechtas Klaipėdos Danės pakrantėje?

Jachta  „Laisvė“ su kapitonu Ignu Miniotu netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, 1993 metais leidosi į kelionę aplink pasaulį ir tapo pirmąja Lietuvos jachta apiplaukusia buriuotojų Everestu vadinamą Horno kyšulį. Jie į kelionę leidosi su šūkiu „Su laisvės vėliava aplink pasaulį“ ir, mano supratimu, šių žmonių ryžtas bei jų žygis yra svarbi dalis mūsų Nepriklausomos Lietuvos buriavimo ir viso jūrinio gyvenimo ištakų.

Kaip tik dėl to šeštadienį, 16:00 Klaipėdos Danės Buriuotojų krantinėje šiam „Laisvės“ žygiui paminėti ir bus atidengtas atminimo knechtas. Tiesa, pirmoji su Lietuvos trispalve aplink pasaulį apiplakė jachta „Lietuva“, dėl to knechtas „Laisvei“ statomas kaip pirmajai Lietuvos jachtai apiplaukusiai Horno kyšulį, nors, žinoma, kyšulio apiplaukimas buvo tik dalis visos jų didelės ir ilgos kelionės.

Toje Danės krantinėje, vadinamoje Buriuotojų krantine, stovi jau ne vienas knechtas, žymintis skirtingus Lietuvos buriuotojų ir jūrininkų žygius. Manau, tai – labai svarbu. Kiekvienas toje krantinėje esantis knechtas žymi tikrai didžiulį, galbūt net didžiausią, kažkieno gyvenimo įvykį – ir ne tik asmeninį. Kiekvienas iš jų yra reikšmingas tiek Klaipėdai, tiek Lietuvai.

Jachta „Laisvė“ buvo pirmoji Lietuvos jachta apiplaukusi Horno kyšulį. Ką šis pasiekimas reiškia Lietuvai?

Šis žygis ypatingas ne tik tuo, kad apiplauktas Hornas, kas jau savaime yra didžiulės pagarbos vertas dalykas, bet jis buvo labai simboliškas, vyko labai simbolišku metu. Buvo ką tik atgauta Lietuvos nepriklausomybė, visi buvom įkvėpti laisvės polėkio ir noro pažinti pasaulį. „Laisvės“ komanda ieškojo jachtos, kuria galėtų plaukti aplink pasaulį. Tuo metu tai buvo be galo sunku užduotis. Laikai buvo beprotiškai sunkūs – blokada, visko trūksta, viskas apleista. Dauguma jachtklubų ir sporto mokyklų buvo tiesiog išdraskytos, nemažai net ir gerų laivų pakliuvo į blogas rankas, sunyko. Klaipėda ir dalinai visa Lietuva buriuotojiška prasme merdėjo.

O čia žmonės nusprendžia plaukti aplink pasaulį, jūromis nešti žinią apie pagaliau laisvą Lietuvą, nešti trispalvę. Jų kelionė buvo labai sunki, ilga, trūko pinigų, tekdavo stoti, ieškoti ir laukti finansavimo, kad galėtų judėti toliau. Nepaisant to, jie sugebėjo įveikti tuos sunkumus, apiplaukti pasaulį ir netgi pirmi su trispave apsukti Horną. Tą jie padarė 1994 metų gruodžio 23 dieną, prieš pat Kalėdas.

Manau, šis žygis – simboliškai rodo visos Lietuvos ryžtą, kantrybę ir sugebėjimą net sunkiausiais laikais išlikti bei judėti tolyn. Tai buvo įkvepianti mūsų jūrinio buriavimo aušra.

Jūs ir pats esate vienas iš Lietuvos horniečių, apiplaukėte Horną su jachta „Ambersail“ 2009 metų „Tūkstantmečio odisėjos“ metu. Koks jūsų ryškiausias prisiminimas iš kelionės aplink Horną? Ar pamenate, kokios emocijos lankė kelionės metu ir jau pasiekus tikslą?

Iš tiesų ten yra ypatingai sunkios buriavimo sąlygos. Tai labai atšiauri vieta, kur susitinka du vandenynai – Atlanto ir Ramusis. Pats Dreiko sąsiauris, esantis tarp Horno kyšulio ir Antarktidos yra vos keli šimtai jūrmylių pločio ir tame susiaurėjime dėl dviejų didžiulių vandenynų susitikimo ir įvairiausių meteorologinių faktorių kyla ypatingai didžiulės bangos.

Kartais net Klaipėdos uosto vartuose, kai vanduo iš Kuršių marių pajuda atgal į jūrą, sunku bei pavojinga įplaukti į uostą, vanduo kunkuliuoja, neša atgal. Tai ties Hornu visa tai keliasdešimt kartų stipriau. Ten per akimirką gali atsirasti be proto stiprus vėjas, bangos ten įsisiūbuoja iš visų pusių, jautiesi tarsi būtum skalbimo mašinoj. Didžiausias džiaugsmas kiekvienam buriuotojui ten yra kuo greičiau praplaukti.

Kai mes per „Tūkstantmečio odisėją“ su jachta „Ambersail“ plaukėmė, mums pasisekė – šiek tiek parimus vėjui spėjome net išsilaipinti į krantą.  Tačiau grįžus į vandenyną teko atkentėti – pajudėjus nuo kranto davė apie 55 mazgus (apie 28 m/s). Ir taip pūtė kelias paras.

Tokių vėjų būna ir čia. 2012 metais Kuršių mariose per „Kuršių marių regatą“ esam gavę 60 (apie 30 m/s) mazgų škvalą – tuomet ir stiebai lūžo, ir medžiai krante buvo išvartyti, virto legendinis buriuotojų Baobabas... Bet čia škvalas būna momentinis – mes spėjom nusimesti bures ir tą pusvalandį pralaukėm. Bet ten, ties Hornu, taip nebūna. Užpučia ir gali parą ar kelias tik taip tęstis.

Koks jausmas būti jachtoje tokiomis sąlygomis?

Svarbiausia, žinoma, saugumas. Svarbiausia suvaldyti laivą ir plaukti tau norima kryptimi. Kad nebūtų šalia kranto, kur tave gali išmesti ant uolų. Tokioms sąlygoms ruošiesi – stebi prognozes, visada būna paruoštos štorminės burės ir visi kiti saugumo dalykai.

Mes plaukdami pro Horną iškilmingai pažymėjom tą momentą. Mums pats I. Miniotas, „Laisvės“ kapitonas, buvo įdavęs Lietuvišką kryžiuką, kurį mes simboliškai nuleidom į dugną, kaip pagarbos atidavimą visiems ties Hornu žuvusiems buriuotojams ir jūreiviams. Nes istoriškai ten, aplink Horną, yra ištisos kapinės. Laivynų laivynai ten yra paskendę.

Kone visi didieji Lietuvos okeaniniai žygiai buvo simboliškai susiję su valstybingumu – tą byloja ir šių jachtų pavadinimai, tokie kaip „Laisvė“ ar „Lietuva“, tiek progos ar metas, kada žygiai buvo atlikti – iškart po Nepriklausomybės atgavimo, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Ką tai sako apie buriuotojų pilietinę savivoką?

Buriuotojai yra laisvo gyvenimo, laisvo polėkio mėgėjai ir puoselėtojai. Tas persikėlė ir į mūsų santykį su valstybe. Galbūt net galima sakyti, kad laisvė ir buriavimas yra sinonimai. Ir tą žmonės savo veiksmais ir rodė bei rodo. Kai tavo prigimtis - laisvė, tu nori tą žinią nešti, ir apie savo laisvą šalį pranešti pasauliui.

Jau sovietmečiu buvo tas virsmas. Kažkada mes plaukėme į Lenkiją pro Kaliningradą – išėjom į jūrą, pasikėlėme trispalvę, kas tuo metu buvo uždrausta. Plaukiant pro Kaliningradą prie mūsų atplaukia rusų karinis laivas, mes tą vėliava trumpam nuleidžiam,  bet vos pajudam tolyn – vėl pasikeliam. Tas buvo labai svarbu, mes norėjom ją nešti, rodyti.

Tos pačios „Laisvės“ komandos tikslas plaukti ne su bet kuo, o su šita vėliava. Ir „Laisvės“ pavadinimas simboliškas. Juk galėjo bet kokį sugalvoti, tačiau tai buvo didžiulė žinia pasauliui apie laisvą Lietuvą.

Esate pagrindinis knechto jachtos „Laisvė“ plaukimams atminti iniciatorius, anksčiau tokį knechtą iniciavote ir jachtos „Ambersail“ atminimui puoselėti, taip pat esate Broniaus Rožinsko knechto pastatymo ir jo vardo medalio „Už okeaninius žygius Lietuvai“ iniciatyvos kūrėjas. Kaip kilo mintis įvairiais formatais kurti Lietuvos okeaninių žygių atminimą ir skatinti tai daryti kitus? Kodėl tai svarbu?

Aš esu ne tik buriuotojas, bet ir rotarietis, Klaipėdos „Concordia 1826“ klubo narys. O kai steigiasi bet kuris „Rotary“ klubas, jis turi turėti savo viziją, misiją ir kryptį, link kurios su tuo klubu nori judėti. Mums besisteigiant nusprendėme, kad norėtume puoselėti marinistinę Klaipėdos temą, istorinį ir kultūrinį mūsų jūrinio gyvenimo paveldą.

Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu buvo neseniai praėjęs „Tūkstantmečio odisėjos“ žygis, žmonės buvo labai to žygio įkvėpti, atsirado tokių, kurie norėjo jachtai „Ambersail“ pastatyti knechtą. Buvau paprašytas tapti to knechto „krikštatėviu“. Gal nuo tada man iš tiesų ėmė labai rūpėti ne tik tas knechtas, bet visa ta krantinė.

Pradėjom su savivaldybe kalbėti, pasirodo Klaipėdos savivaldybė visoms Dangės kratinėms suteikusi vardus,  o šiai krantinei buvo suteikusi Buriuotojų krantinės vardą. Ėmėm ja rūpintis. Pastatėme kryprodę su aprašymu, kas ta Buriuotojų krantinė, kad ji skirta įamžinti Lietuvos buriuotojų ir jūrininkų žygius Lietuvai. Kiek vėliau, atsiliepėme į Bronio Rožinsko dukters pagalbos prašymą – pastatėme knechtą Broniui Rožinskui, pirmajam Lietuviui su savo jachta perplaukusiam Atlantą. Apie jį mažai kas žino, nors jo istorija – irgi be galo įspūdinga. Tuo pačiu metu, artėjant valstybės šimtmečiui su LBS įsteigėme ir Bronio Rožinsko medalius „Už okeaninius žygius Lietuvai“. Ir būtent – okeaninius, ne jūrinius, ne Kuršių marių, o okeaninius ir tokius, kurie garsina Lietuvą pasaulyje. Šį šeštadienį, per knechto „Laisvei“ atidarymą irgi bus tokie keturi įteikti. Iš viso jau bus įteikta 19 tokių medalių.

Tai – pagarbos atidavimas tiems žmonėms, kurie tai daro, kurie savo drąsa, savo ryžtu, savo darbu prisideda prie buriavimo ir Lietuvos žinomumo pasaulyje.